LIETUVOS GENEALOGIJOS IR HERALDIKOS DRAUGIJA

Ši knyga skirta Pernaravos krašto XX a. pradžios knygnešio ir švietėjo Aleksandro Bieliausko atminimui.
Ji sudaryta iš trijų dalių:
·         Bieliauskų giminės legenda, ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje;
·         Pernaravos krašto Bieliauskų kilmė ir jų palikuonių gyvenimas;
·         Papildoma literatūra apie Bieliauskus.
Išnagrinėjus LDK ir Lenkijos genealoginę literatūrą nustatyta, kad Bieliauskų giminės susiformavo Lenkijoje nuo XIV amžiaus skirtingu laiku. Atskiros giminės formavosi iki XVII amžiaus skirtingose Lenkijos dalyse ir turėjo savo atskirus herbus: palygint su kitomis giminėmis, jų būta nedaug, tai ne masiškai paplitusi giminė, tad ir buvo įdomu susipažinti su jų likimu.
XIV a. Bieliauskai pradėjo rastis Lenkijos centre, Lenčicos vaivadijos Bieliavų miestelio apylinkėse, kur pradžioje buvo vadinami „iš Bieliavų“ (de Bielawy), o paskui įsitvirtino „Bielawski“ pavardė. Beveik visi nuo seniausių laikų buvo riteriais ir turėjo Vanagėlio herbą (Jastrębiec). Du Bieliavskiai buvo Lenkijos senatoriais (Matas ir Stanislovas 1418-1462 m.), kiti – vaivadomis, seniūnais ir kaštelionais. Du broliai Bieliavose 1400 metais pastatė mūrinę bažnyčią, kuri stovi dar šiandien ir stebina savo grožiu. Be jos dar atidarė ligoninę ir senelių namus. Matyt, ne veltui buvo riteriais.
XV a. viduryje kilmingųjų J. Minakowskio bazės sąrašuose užfiksuoti Zarembų giminės (turintys Zarembų herbą), kurie Bieliavų apylinkėse prisipirko žemės valdų ir pasivadino Bieliavskiais (bet neatsisakė savo herbo).
Taip pat XV a. viduryje Bieliavskių giminės jau atsiranda prie Varšuvos su Ožiaragio (Jelitos) herbu.
Lenkijoje po XVI a. Vanagėlio herbo Bieliavskiai sąrašuose neberandami, o lieka tik Ožiaragio ir Zarembos herbo giminės. Tačiau jau nuo XVII a. pradžios Vanagėlio herbo Bieliavskiai atsiranda Pietryčių Lietuvoje. Vėliau čia pasirodo kelios kitų herbų Bieliavskių giminės.
Tikėtina, kad Lietuvoje XVII-XIX amžiais per įvairias suirutes iš Bieliauskų dvarų galėjo išeiti atskiri asmenys, kurie vėliau atokiose vietose (pvz. Šaravų miškuose) galėjo susikurti šeimas ir ūkius. Kad ir Petras Bieliauskas, kuris jau būdamas garbaus amžiaus XVIII a. pabaigoje apsigyveno šios girios Rudakių Būdos kaime (tai rodo sutuoktuvių ir sūnaus gimimo metrikos) ir tik XIX viduryje buvo įrašytas į grafo Tiškevičiaus Raudondvario inventorių. Tai jau buvo valstiečio ūkis. Tačiau Petro palikuonių likimai rodo kai ką įdomaus – jo sūnus Ignotas tapo 1863 metų sukilimo dalyviu ir suimtas su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Jo anūkas Aleksandras Bieliauskas buvo Pernaravos krašto knygnešys, švietėjas ir 1905 m. Vilniaus Didžiojo Seimo dalyvis. Aleksandro sūnus mokytojas Petras Bieliauskas 1944 m. su šeima buvo ištremtas į Sibirą, kaip Laisvės Kovotojų rėmėjas. Neatrodo, kad tai būtų tik ūkininkų atstovai (beje, Pernaravos apylinkėse ankstesnių Bieliauskų nerasta).
Antroje knygos dalyje rašoma apie Aleksandro Bieliausko palikuonių gyvenimus. Panaudoti Stasės Bieliauskaitės-Dagienės įdomūs ir jautrūs atsiminimai apie jos vaikystę ir jaunystę.
Trečioje dalyje pateikti kiti dokumentai (Šv. Romos imperatoriaus Maksimilijono 1518 m. privilegija Bieliauskų giminei) bei įvairios nuorodos į kitus su Bieliauskais susijusius dokumentus ir aprašymus.

Raimundas Baltėnas
LGHD informacija