LIETUVOS GENEALOGIJOS IR HERALDIKOS DRAUGIJA

Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos patvirtinto ir įregistruoto herbo Šlioža liudijimas.  Remigijaus Bimbos nuotrauka.

Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija 2019 m. sausio 21 d. patvirtino ir įregistravo naują asmeninį herbą Šliožą. Herbo steigėjas kaunietis Vincas Šlioža pasidalija savo mintimis apie herbą, heraldiką, genealogiją.

Kodėl nusprendėte įkurti savo giminės herbą?
Pirmoji pažintis su giminės herbu buvo, kai mokiausi Plungės vidurinėje mokykloje. Pastaroji sovietų laikais veikė buvusioje Kapucinų vienuolyno mokykloje, iškėlė į  kunigaikščio  Mykolo Kleopo Oginskio rūmus. Toje mokykloje turėjau progos susipažinti su kiekvienu rūmų kampeliu. Tada iškilo klausimas, kas tas Oginskis, kodėl jis turėjo ne namą, o rūmus, didžiulį parką, o parke – tvenkinius su įvairiomis žuvimis,  žirgyną ir šalia viso to, net savo giminės herbą. Analizuodamas, man tuo metu prieinamą medžiagą, supratau, kad giminės herbas, tai yra kažkokia, meno  kūrinyje  užkoduota žinia apie giminę, jos tarpusavio ryšius ir padėtį visuomenėje. Tuo metu, net minties nebuvo apie savo giminės herbą, bet klausimas liko. Kodėl tik grafai, kunigaikščiai, bajorai gali džiaugtis tokiu meno  kūriniu? Kai aktyviau pradėjau domėtis genealogija, heraldika, supratau, kad vienas giminės medis, kad ir koks gražus ir platus bebūtų, nėra pilnas giminės santykių atspindys. Supratau, kad šiandien, dėka veikiančios Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos atsirado galimybė savo giminės, šeimos šaknis, tarpusavio santykius,  perkelti į meno kūrinį vadinamą herbu. Kad ir nebūdamas  kunigaikščio ar grafo palikuonis, turiu gyvenime tai, ką galiu palikti savo ainiams, kad ir užkoduotai, bet tai juos dar labiau paskatins domėtis ir nepamiršti savo giminės šaknų, toliau jose ieškoti kažko naujo ir perteikti savo palikuonims, nes tikiu, kad Lietuva  ir lietuviai  šioje žemėje dar gyvens ne vieną šimtmetį.

Ar domėjotės savo giminės genealogija?
Geras klausimas, kuris privertė prisiminti Vytauto Petkevičiaus knygą „Kodėlčius“. Nuo pat vaikystės kiekvienam iškyla įvairūs klausimai – kas, kur ir kodėl? Neišsiskyriau ir aš iš tų  „kodėlčių“ ir ko gero pirmas rimtesnis gyvenimo klausimas iškilo, kai sulaukiau pilnametystės ir reikėjo išsiimti pasą. Susiradęs gimimo liudijimą atkreipiau dėmesį, kad ant mano gimimo liudijimo yra užrašas „antrinis“. Pradėjau klausinėti mamos: „ką visa tai reiškia?“ Kažkokiu tai būdu, mama sugebėjo nukreipti pokalbį ir tas pokalbis taip ir baigėsi. Deja,  klausimas liko kabėti, smalsumas nepatenkintas ir teko pradėti raustis paieškose. Tėvelis mirė, kai man buvo pustrečių metų, o mama ištekėjo už kito ir čia dar didesnis neaiškumų ir nežinomybių pripildytas gyvenimo aruodas ir pirmieji bandymai praskleisti savo šeimos ir giminės genealogiją. Sekantis rimtesnis klausimas iškilo, kai pastebėjau, kad tėvelio ir jo brolių pavardės skiriasi. Visi broliai ir seserys pavarde ŠLIUOŽA Antanas, Apolinaras, Stanislava, o mano tėvelio ir tuo pačiu mano ŠLIOŽA Vincas. Nelabai senai išsiaiškinau. Pasirodo, kad tai žmogiška klaida, padaryta ligoninėje, gimus mano tėveliui, o po to jau seka metrikacija, pasas ir pavardė toliau perduodama jau man. Buvo ir daugiau įvairių klausimų, bet jaunystė, kvailystė, nerūpestingumas. Vėliau šeima, darbas gyvenimas sovietinėje santvarkoje, reikėjo išgyventi, auklėti jaunąją kartą, vaikams suteikti galimybę siekti mokslų ir visa tai šiek tiek tuos klausimus nustūmė į antrą planą. Paskutinis akstinas rimtai užsiimti savo gyvenimo ir giminės  šaknimis buvo, kai 2018 metais vaikai suruošė 50 metų bendro šeimos gyvenimo jubiliejų ir bažnytinę santuoką. Pasibaigus linksmajai daliai, vaikai pradėjo klausinėti apie  mūsų gyvenimą, pažintį, draugystę, susitikinėjimus, senelius, prosenelius. Kadangi daug klausimų liko neatsakytų, tai čia jau buvo paskutinis spyris į užpakalį rimtai užsiimti savo giminės šaknų paieška ir  sisteminimu. Dabar, kai jau pensininkas, laisvo laiko daug, o neatsakytų klausimų iš gyvenimo taip pat daug, vaikams įdomu, man taip pat įdomu. Prasidėjo gana įdomus, kruopštus ir ganėtinai atsakingas gyvenimo šaknų paieškos ir pažinimo darbas.

Ką jums reiškia herbas? 
Jeigu antras klausimas „geras“, tai šitas dar geresnis. Kai eilinis žmogus, muziejuje  atsistoja priešais Leonardo da Vinčio  Mona Lisa arba La Gioconda paveikslą, tai, ko gero, jis mato tik nutapytą, savotiškai įdomų ir šiek tiek paslaptingą moters portretą, paveikslo rėmą ir čia jo meno  pažinimo procesas baigiasi. Tačiau jis net nenutuokia ką autorius jame paslėpė, kokie jausmai jį valdė tuo metu, kai buvo piešiamas šis portretas, kiek  intriguojančių paslapčių čia paslėpta po kiekvienu teptuko brūkštelėjimu, kad dar ir šiandien tyrinėtojai ir meno žinovai neranda tikslaus atsakymo. Kas tai? Lygiai tas pats ir su herbu. Pirmiausia jis kaip meno  kūrinys, atkeliavęs iš viduramžių ir per eilę metų suradęs savo vietą ne muziejuose, o personalijų namuose. Man giminės (šeimos) herbas yra mano dvasinio ryšio priemonė su praeitimi, su savo seneliais ir proseneliais, su dabartimi – vaikais ir anūkais ir net su ateitimi – būsimais vaikaičiais ir provaikaičiais. Čia meno kūrinys, kuris sukurtas ir ištobulintas, vadovaujantis visame pasaulyje pripažintais heraldikos ir genealogijos dėsniais ir reikalavimais, kuris sukurtas sielos penui, pasitenkinimui ir tobulėjimui, bei ryšiui su visuomene, tauta.

Kur naudosite savo herbą? 
Kadangi šis herbas kurtas sūnaus šeimai, tai pirmiausia jį turiu įteikti savininkui, supažindinti giminę ir bent minimaliai paaiškinti, kas čia vaizduojama, ką man tai reiškia, ką reiškia visai giminei ir kodėl man tai labai svarbu. Tuo pačiu turiu paskatinti aktyviau domėtis savo kilmės šaknimis, šeimos reikšme tautos ir valstybės išlikimui. Aišku, pagaminsiu paveikslą ir įrėmintą pakabinsiu garbingiausioje vietoje, nes tai yra mano dvasinio ryšio  priemonė su praeitimi, šeima, tėvais ir seneliais ir ateitimi. Bent kol kas negaliu pasakyti (galėsiu tik patarti). Manau naudosime vėliavoje, reprezentacinėje vėliavėlėje, vizitinėse kortelėse, albumų viršeliuose ir kt. 

Padėka.
Herbo Šlioža steigėjas kaunietis Vincas Šlioža: „Didžiulė pagarba ir padėka jūsų Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijai už informaciją skleidžiamą savo internetiniame tinklalapyje, kuri labai palengvino darbą įgyvendinant gimusią svajonę, pasikapstyti po savo genealogiją, labai daug ir naudingos ir laisvai prieinamos medžiagos apie giminės herbus, genealoginių medžių kūrimą, jų pavyzdžius ir reikalavimus. Palinkėjimas Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijai būtų gyvuoti ir propaguoti tautiečių susidomėjimą savo tautos ir valstybės gyvavimu ir savo giminės šaknų paieška, bei savo giminės indėlį į tautos praeitį, dabartį ir ateitį. Didelis ačiū už tautinės savimonės, kultūros ir lietuvybės propagavimą ir metodinę medžiagą.“

Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos herbų registras yra skelbiamas: www.genealogija.lt