1705-1798 metų Stakliškių bažnyčios mirties metrikos

Stakliškių mirties metrikai pradėti rašyti gana anksti. 1705 metų birželio 22 dieną Stakliškių bažnyčios šventoriuje palaidotas pusbernis Kazimieras, aprūpintas Sakramentais, – apie amžių nieko nepasakyta. Tame pačiame šventoriuje kitais metais balandžio 23 d. palaidotas ir kilmingasis ponas jo mylista Kazimieras Ordyniec’as. Ir tiek. Dvi eilutės mirties metrikų knygoje, nežiūrint didelių turtų, valdžios ir žemiškosios garbės. Vėliau įrašai detalizuojami: atsiranda velionio amžius – nuo naujagimio, mirusio už dviejų valandų po krikšto, iki šimtamečio senio. Į tą intervalą sutelpa keleto dienų, savaičių, mėnesių, kelerių, keliolikos ar kelių dešimčių metų amžiaus žmonės, kartais įvardijami kaip sūnūs, berniukai, mergaitės, mažyliai, žmonos, vyrai, seniai ar tiesiog konstatuojama, kad velionis jau buvo pagyvenęs, taigi, nebe jaunas. Miruolių skaičius proporcingas gyventojų skaičiui. Amžiaus pradžioje jis nėra didelis, tik 1710-ieji akivaizdžiai skiriasi – maro metai; gi antroje XVIII amžiaus pusėje žmonių daugėja, daugėja ir miruolių. Vėlesniuose įrašuose kunigas pateikia daugiau žinių apie velionį, ne tik nurodydamas jo amžių, vaikų – ir tėvus, bet ir kartais mirties aplinkybes, priežastį, nurodo apytikslę palaidojimo vietą. Taip mirštama netikėta mirtimi, naktį po įprastos dienos, susirgus, užpuolus drugiui, paskendus, sudegus, nėščiai, nutrenktai žaibo, ar pagaliau girtam galą gavus. Kartais parašoma, kad velionis buvo girtuoklis, našlaitis, svetimšalis, šaulys, senolis, elgeta arba špitolės gyventojas. Kartais, nežinant pavardės, o žinant tik vardą, nurodoma, jog tai buvo piemuo, sėjėjas, malūnininko pati... Labiausiai sukrečia vaikų mirtis. Nors ta skausmo energija, kuri sklinda iš originalių šaltinių, šiame perraše jau gerokai išblėsusi (o gal tik atbukęs antrasis perrašinėtojas?!), visgi negalima nejausti to širdies skausmo, kuris buvo patirtas tų kelių šimtų metų praeitin nugrimzdusių žmonių, ypač, kai laidojami vienas po kito tos pačios šeimos vaikai, galop ir jų tėvai. Taip atsitiko, tarkim, su Kondratavičių iš Trečionių kaimo šeimos vaikais: 1784 metų vasario 17 d. palaidotas 4 metų berniukas Mykolas, kitądien – 3-metis Tadas, trečiądien – 6-metis Juozapas ir galop vasario 20-tą – dviejų metų mergytė Katrė. Kas gali būti abejingas tokiems faktams? Atšalę miruoliai? Kiek daug tokių vaikšto šiandien gatvėmis?

Iš mirties metrikų sužinome, kad buvo laidojama bažnyčioje, šventoriuje, kaimo kapinėse. Bažnyčioje – po grindimis arba kriptose – tik turtuoliai ar šiaip valdžios žmonės. Likusieji – šventoriuje prie bažnyčios sienos, prie kryžiaus, viduryje, prie vartų, prie medžio, kairėje bažnyčios pusėje, dešinėje bažnyčios pusėje, prie durų, ties didžiuoju altoriumi, ties langu, tarp medžių, prie tvoros, prie įėjimo į šventorių, saulės patekėjimo pusėje, t.y. rytuose, priešais presbiteriją ir t.t. Pilnas šventorius palaidotųjų! Kas dabar pasakys, kur augo tas medis, kur stovėjo anas kryžius? Juk tiek metų praėjo...

1757 metais (tiksliau nenurodyta) mirė klebonas kunigas Antanas Jarockis (dirbęs sielovadinį darbą šioje bažnyčioje 17 metų). Jo kūnas palaidotas bažnyčioje prie šventojo Antano altoriaus. 1784 metų žiemą, klausydamas išpažinties, miršta Stakliškių bažnyčios vikaras kunigas Jonas Silvestravičius. Turėjo tik 39 metus. Palaidotas Stakliškių bažnyčios rūsyje. Po dešimties metų, 1794 metų žiemą, miršta Stakliškių bažnyčios varpininkas Mykolas Žydelis. Palaidotas šventoriuje. Kitas varpininkas Kristupas Sukarauskas miršta 1778 m., turėdamas 85 metus ir palaidotas šventoriuje prie pat bažnyčios.
Tame pačiame rūsyje 1782 metų vasarą palaidota jos mylista Antanina Mineikienė, Kauno teisėjienė, Stakliškių seniūnienė, prieš penketą metų palaidojusi vienerių metų sūnų Juozapą, prieš trejetą metų – dvimetę dukrelę Mariją Izabelę, o tais pačiais 1782-aisiais ir pirmus metus gyventi pradėjusią Magdaleną. O teturėjo 30 metų. Čia pat palaidota ir 15-metė Oginskių duktė Sofija dar 1731 m. 1761 m. gegužę šventoriuje palaidota dauggalė jos mylista Elzė Ordyncienė, Trakų vaivadijos raikytojienė iš Vyšniūnų.

Šimtą metų šioje žemėje praleido Agota Beneckienė, Jurgis Čerepas, Jonas Kondratavičius, Barbora Lakštauskienė, Marijona Milkevičienė, 90 metų – keliolika, 80 metų – keliasdešimt žmonių. O Kristina Raižienė iš Kielionių kaimo mirė 1781 metais sulaukusi (ar bent jau taip kunigas užrašė!) 120-ties metų ir buvo palaidota Stakliškių bažnyčios šventoriuje. Visko ir neišvardinsi. O ir nereikia vardinti. Nes viskas surašyta knygoje. Tik, bėda, lotyniškai. Kunigas lotyniškai mokėjo. Perrašytojas – kur kas silpniau. Antrasis perrašytojas – visai silpnai, dargi neįstengdamas ištaisyti pirmojo perrašytojo klaidų ir nesusipratimų. Skaitytojui bus sunkoka susigaudyti. Ypač skaitant 93-čiojo šios knygos puslapio aprašymus (arba 159/159 v. šaltinio lapą, – šie nurodomi dešinėje pusėje, raidė v, lotyniškai versus, reiškia antrąją lapo pusę). Darbui palengvinti knygos gale įdėjau dažnesnių lotyniškų žodžių žodynėlį. Beje, metrikų rašymas buvo tikrinamas vyresnybės: 1740 m. liepos 4 d. vizitavo Kauno dekanas Jiezno klebonas Mikalojus Antanas Strobeika, 1764 m. liepos 7 d. – Feliksas Taujanskas. Kiek tai turėjo įtakos tolesniems įrašams, dabar sunku pasakyti. Tyrėjas galbūt ras šioje knygoje klaidų ir jas ištaisys. Ras ir daug sutrumpinimų, kurių neišskleidžiau dėl pakankamo jų aiškumo, pernelyg dažno pasikartojimo, taigi, ir vietos taupymo sumetimais. Perrašymo principai čia tie patys kaip ir krikšto knygoje. Dargi perrašo struktūra išlaikyta beveik tokia pat kaip šaltinio.

Lokalinės istorijos tyrėjai iš šios knygos prisirinks daug įdomių faktų. Taip bus galima parašyti gyvą šio krašto istoriją. Su mažais ir dideliais žmonėmis. Jų pavardėmis ir vardais. Kaimais. Demografiniais paskaičiavimais. Nurodant gimimo, gyvenimo, jungtuvių, mirties vietą. Ir laiką. Pastebint, kad dauguma šio krašto žmonių nuo seno buvo giminės. Tolimi. Nors ne nuo Adomo laikų. Tik tris šimtus metų. Kurie dabar gerai mums matomi. Tuokėsi, krikštijo vaikus, laidojo vieni kitus, gynėsi nuo skriaudikų ir užpuolikų. Saugodami savo ir palikuonių laisvę. Galbūt tai ir subrandino vidinę šio krašto žmonių tvirtybę?

2008.V.25. Algimantas Krinčius